Just. Marcinkevičius
Gimtoji kalba
Gimtųjų žodžių apkabintas,
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man, kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.
Kas moka žodį – randa kelią
Visur ir visada.
Sakau: lietuviška knygelė-
Kaip neregiui lazda.
Kalba gimtoji – kasdieninė
Tu- duona mums esi,
Kai tariam: motina, gimtinė,
Dangus – ir mes visi.
Šiuo, J. Marcinkevičiaus eilėraščiu, kurį raiškiai perskaitė Jekaterina, pradėjome viktoriną “ Moki žodį – žinai kelią.“ Pasiskirstę poromis, pasikvietę mažuosius pagalbininkus, pasipuošę saulutėmis, pasivadinę „Šnekučiais“, „Gražbyliukais“, „Klegučiais“ ir „Čiauškučiais“ įveikėme viktorinos užduotis.
Įvairiausios užduotėlės slėpėsi senoviniuose apyvokos reikmenyse: puodynėje radome pabirusius eilėraščio žodelius; ąsotyje- įsidėmėtinos rašybos žodžius; skrynelėje buvo tarp raidelių pasiklydę sakinukai; riešinėse – greitakalbės; klumpės slėpė – antonimus; verpimo ratelis – mįsles; kraitė – patarles ir priežodžius; lovatiesė – klausimą ką veikia? Užgavėnių kaukė kvietė teisingai įrašyti praleistas raideles. Eglės vaikų: Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulytės užduotis – sudaryti sudurtinius žodelius. Trys aviliai, su tam tikrais klausimais, laukė parskrendant bitučių su teisingais žodeliais, o pasaga prisipildė gražiausiais palinkėjimais draugams, gimtinei, lietuvių kalbai ir Lietuvai.
Džiaugėmės gražiu „Varpelio“ grupės vaikučių pasirodymu ir jų pagalba mokiniams, padėkos raštais, prasmingais piešiniais ir smagiu pasibuvimu kartu.
S. Cijunaitienė
