Jums žiedelį – pavasario džiaugsmą,
Besišypsančią žvaigždę atnešim.
Nepaliaujamą čiulbesį paukščių,
Mama, tėti žiūrėkit, kaip aplinkui gražu…
Mamytė ir tėvelis – kokie brangūs šie žmonės.
Visi turi savo mamą ir tėtį: maži kiškiukai pamiškėje, paukšteliai lizdelyje, stirniukai girioje. Kiekvienam jo tėveliai patys brangiausi.
Išsigandai, suskaudo ką – bėgi pas mamą ar tėtį. Susapnavai blogą sapną – šauki mamą. Reikia ką pataisyti paprašai tėčio. Prisiglaudi prie mamytės ar tėvelio – ir ramu, ir gera. Nėra ir nebus artimesnių žmonių, švelnesnių ir stipresnių rankų, šiltesnio žvilgsnio už mamos ir tėčio.
Gal todėl nuo senų senovės kaip gražiai skamba šie paprasti žodžiai: MAMYTĖ, TĖVELIS, SESUTĖ, BROLIUKAS, MOČIUTĖ, SENELIS…
Ir kokie labai brangūs ir reikalingi mums šie žmonės – kaip vanduo, kaip saulė, kaip oras.
Džiaugėmės visi susirinkę į nuostabią Šeimos šventę, o taip pat į mokslo ir žinių pasaulį išleidę mūsų mažuosius išleistuvininkus: Andriuką, Edvinuką, Gabrielių ir Dominyką.
